Kalabrija

Apie kryptį

Pietų Italijos regionas Kalabrija – pasakiško grožio kraštas, kurį turistai dar tik pradeda atrasti. Čia Jūsų laukia nuostabi, laukinė ir kontrastinga gamta, krištolinė jūra, žavūs istorija alsuojantys miesteliai, puikus vietinis maistas bei vynas. Aukšti kalnai ir pušynai čia pereina į ežerus ir krioklius, o kerinčios uolėtos pakrantės virsta beribiais smėlio paplūdimiais. Piečiausia žemyninės Italijos dalis Kalabrija tęsiasi į Viduržemio jūrą apie 300 km. Tai yra „Italijos bato“ galiukas, kurį iš vakarų skalauja Tirėnų jūra, iš rytų – Jonijos, o nuo Sicilijos Kalabriją skiria Mesinos sąsiauris.

Kalabrija vienas seniausių Italijos regionų. Pirmosios gyvenvietės pradėjo kurtis maždaug 3500 m. prieš Kristų. Per savo istoriją Kalabrija buvo nuolat užkariaujama vis kitos valstybės. Kai galiausiai Italija 1861 m. buvo suvienyta, Kalabrijoje buvo vienintelis kelias, vedantis iš šiaurės iki Redžo (Reggio) miesto pietuose, todėl šis kraštas praktiškai buvo izoliuotas.

Čia pildosi atostogų svajonės! Dėl teritorijos įvairovės ir universalumo Kalabrija galima džiaugtis visus metus: čia rasite ir sniegu padengtus kalnus su slidinėjimo trasomis, ir saulėtas skaidrios jūros pakrantes. Mylintys kalnus gali laiką lesti Polino, Silos ir Aspromontės kalnų grandinėse, kalnai nėra nutolę daugiau negu 40 km nuo jūros. O paplūdimių mėgėjai gali džiaugtis atostogomis tyrinėdami miestelius Kalabrijos pakrantėje, kuri driekiasi beveik 800 km. Keliautojai, kurie domisi istorija, taip pat liks patenkinti, nes Kalabrija – senovės Graikijos lopšys ir senovinių gyvenviečių žemė – atvers galybę bažnyčių, vienuolynų, pilių, rūmų ir kitų istorinių vietų, kur vis dar gyvos šimtmečius puoselėtos tradicijos.

Ką aplankyti Kalabrijoje?

• Citronų Rivjera

Tirėnų jūra Kalabriją skalauja nuo Praja a Marės (Praia a Mare) miestelio šiaurėje iki Kalabrijos Redžo pietuose (apie 300 km). Citronų Rivjera (Riviera dei Cedri) – taip dėl auginamo citrusinio vaisiaus citrono, naudojamo gėrimams ir ledinukams gaminti, vadinama nuostabaus grožio Kalabrijos zona, į kurią patenka ir dalis kalnuotos teritorijos, esančios labai arti pakrantės.

• Praja a Marė (Praia a Mare)

Rudo smulkučio smėlio ir akmenukų paplūdimiai, uolėtos pakrantės, nuo jūros gyvūnijos mirgantis vanduo – tai tik keletas priežasčių, kodėl Praja a Marė yra vienas lankomiausių Kalabrijos kurortinių miestelių. Taip pat reikėtų pasinaudoti proga ir aplankyti Dino salą (Isola di Dino), iškilusią jūroje šiek tiek piečiau miestelio. Šis mažas gamtos šedevras (salos perimetras vos 4 km) garsėja vešlia Viduržemio jūros augalija ir įspūdinga pakrante. Joje nerasite smėlėtų paplūdimių, tačiau negalėsite atplėšti akių nuo kvapą gniaužiančių grotų, kurių čia daugiau nei penkios.

• Skalėja (Scalea)

20 km į pietus nuo Praja a Marės nutolusi Skalėja yra svarbiausias šios zonos pajūrio kurortas. Miestelis keliautojus pakeri aukštai virš jūros įsikūrusiu senamiesčiu, jį supančios senovinės gynybinės sienos likučiais ir spalvingomis vingiuotomis gatvelėmis. Naujoji miestelio dalis, kurioje virte verda gyvenimas, įsikūrusi palei jūros krantą.

• Diamantė (Diamante)

Išskirtinis Diamantės bruožas – nuostabiai ištapytos senų žvejų namų sienos, tokių piešinių yra daugiau kaip 100, todėl niekada nepabos jais grožėtis. Miestelis taip pat garsėja aitriosios paprikos festivaliu rugsėjį.

• Dievų pakrantė

Tirėnų jūros pietų pakrantė vadinama Gražiąja dėl stulbinamų vaizdų ir nuostabių Lipario salų (Isole Lipari), o Dievų – dėl gebėjimo sapnus paversti realybe: kupinas gyvybės skaidrus kaip krištolas jūros vanduo, balto smėlio paplūdimiai. Ši pakrantės dalis sudaro vadinamąjį Kalabrijos ragą – skirtingos geologinės sandaros 55 km ilgio ruožą. Ilgus baltus paplūdimius dalija dantytos uolos ir įlankėlės, paprastai pasiekiamos tik pėsčiomis arba valtele. Lankantis šioje pakrantėje būtina pamatyti 12 Tropėjos (Tropea) miestelio bažnyčių, Pargeliją (Parghelia) ir jos granito uolas, kyšančias jūroje, bei balto smėlio paplūdimį, Žydrąją grotą (Grotta Azzurra) ir Dzambronę (Zambrone), kurios paplūdimiai primena ne Europos, o tropinių kraštų paplūdimius.

• Vatikano kyšulys (Capo Vaticano)

Vatikano kyšulys laikomas vienu iš trijų gražiausių Italijos paplūdimių ir patenka į 100 gražiausių pasaulio paplūdimių sąrašą. Kyšulys iškilęs tiesiai priešais Strombolio ir Lipario salas. Kai oras geras, nuo jo galima pamatyti Siciliją. Šalia – trys populiarūs Grotų įlankos (Baia di Grotticelle) paplūdimiai. Nuostabūs paplūdimiai, krištolinė jūra ir kerinčios apylinkės, kurias garsina ir puikus maistas, niekada neleis pamiršti šios vietos.

• Tropėja (Tropea)

Tropėja, ko gero, lankomiausia Kalabrijos vieta, į kurią atvyksta ne tik vietiniai turistai, bet ir keliautojai iš užsienio. Šiame miestelyje tvyro tipiška itališka atmosfera – jis pilnas gyvybės, šviesos ir šurmulio vasarą bei labai jaukus ir pakankamai šiltas žiemą. Tropėja didžiuojasi savo indėliu į pasaulio kulinariją – raudonąjį Tropėjos svogūną vertina viso pasaulio virtuvių šefai.

• Violetinė pakrantė

Mažasis rojus – taip vienas rašytojas pavadino pakrantės ruožą nuo Palmio (Palmi) iki Banjaros (Bagnara). Nuo neatmenamų laikų dėl nuostabios spalvos, kuria tam tikru dienos metu nusidažo jūros vanduo, šis Tirėnų jūros ruožas vadinamas Violetine pakrante (La Costa Viola). Čia jūra atvira ir gili.

• Palmis (Palmi)

Įsikūręs šiek tiek aukščiau jūros lygio ir iš pietų pusės apsaugotas Šv. Elijos (Sant’Elia) kalvos (582 m) Palmis laikomas ir jūros, ir kalnų miestu. Be auksinių paplūdimių ir plačios granitinės pakrantės su žaviomis įlankėlėmis ir įspūdingu povandeniniu pasauliu, kurį pažinti padės Palmio mieste įsikūręs nardymo centras.

• Banjara Kalabra (Bagnara Calabra)

Nuo Banjaros uosto į šiaurę nutolusioje pakrantėje vyrauja kalnų kyšuliai ir įlankėlės. Čia galima pamatyti keletą garsių gražių ir natūralių grotų. Monako (Grotta del Monaco) ir Kregždžių (Grotta delle Rondini) grotų skliautuose atsispindi saulė, uolos ir violetinis vanduo (jos pasiekiamos tik laiveliais). Virš Mesinos sąsiaurio, Strombolio ir Lipario salų besileidžiančios saulės vaizdai ilgam įsirėš į atmintį. Banjaroje liepos pabaigoje švenčiamas Kardžuvių festivalis, o burnoje tirpstanti nuga (konditerijos gaminys iš riešutų masės su cukrumi) pagal senąsias tradicijas vis dar gaminama rankomis.

• Šila (Scilla)

Homero ir Vergilijaus kūriniais išgarsintas žavus Šilos miestelis puikuojasi šimtmečių istorija ir jūrine kultūra. Scila mieste esanti Ruffo di Scilla pilis yra pati svarbiausia lankytina vieta. Tai seniausias architektūros paminklas, kuris stovi gražioje vietoje – ant Scilleo uolos. Iš čia atsiveria pasakiški vaizdai į apylinkes. Pirmoji pilis čia stovėjo dar 5 a. pr. m. e. Vėliau pilis nuolat plėtėsi ir didėjo. Dėl to tvirtovė yra netaisyklingos formos ir dalinama į kelias dalis. Tam, kad patekti į pilį reikia pereiti tiltą už kurio akmeniniai vartai su arkomis. Čia nuolat būriuojasi minios lankytojų, kurie nori pamatyti 16 amžiaus Ruffo herbą. Įžengus į pilį visus apsupa prabanga ir didžiulės salės. Verta paminėti, kad šioje teritorijoje stovi 19 amžiaus švyturys, kuris priklausė kariniam jūrų laivynui.

• Jazminų Rivjera

Pakrantė Kalabrijos pietuose vadinama Jazminų Rivjera (Riviera dei Gelsomini), nes joje gausiai auginami jazminai. Ši 90 km ilgio pakrantė vingiuoja žemais, smėlėtais paplūdimiais, kuriuos dažnai nuo žemyninės dalies užstoja aukštos į jūrą žvelgiančios uolos. Čia nerasite prabangių viešbučių ar vilų, tačiau galėsite mėgautis kerinčiais peizažais, neliesta gamta ir kalnais, saugančiais istoriją, legendas ir tradicijas. Jazminų pakrantės paplūdimiams ne kartą buvo suteikta Mėlynoji vėliava, nes jų vanduo – vienas švariausių ir skaidriausių Kalabrijoje.

• Apelsinų pakrantė  

Puikus derinys – natūralus Apelsinų pakrantės grožis ir kupinų gyvybės Soverato (Soverato) ir Kopanelo (Copanello) kurortų šurmulys.

• Kopanelas (Copanello)

Kopanelas vadinamas visos pakrantės brangakmeniu. Tai yra vienas svarbiausių Kalabrijos pajūrio kurortų, įsikūręs ant aukštos uolos pajūry. Erdvūs paplūdimiai, nuostabūs vaizdai ir daugybė viešbučių bei siūlomų pramogų patenkina net ir paties reikliausio poilsiautojo poreikius.

• Kaminija di Staleti (Caminia di Stalettì)

Tai nuostabaus grožio įlanka su visame pasaulyje gamtos grožiu garsėjančiomis pakrantėmis. Dėl įstabių, ilgų dramblio kaulo spalvos paplūdimių, skalaujamų šilto ir švaraus vandens, ir pilko granito uolų šiose pakrantėse gausu poilsiautojų, vasaros vakarais čia buriasi jaunimas. Tačiau kitais metų laikais įsivyrauja tobula pusiausvyra tarp žmogaus ir gamtos. Tarp Kaminijos ir Kopanelo yra garsiosios Kasiodoro maudyklės (Vasche di Cassiodoro) – gamtos sukurtas baseinas, kuriame senovės romėnai veisė murenas (unguriažuvių šeimos veislines žuvis).

• Pietragrandė (Pietragrande)

Šis Apelsinų pakrantės širdyje, visai netoli nuo Katancaro (Catanzaro) ir Soverato įsikūręs pajūrio kurortas jau daugiau nei 30 metų gausiai lankomas turistų. Dėl išskirtinio grožio ši vieta tapo viena populiariausių ne tik Italijoje, bet ir Europoje. Nuostabus krantas jungiasi su skaidria it krištolas jūra ir kur ne kur įsirėžia į ją didingomis uolomis ir daugybe izoliuotų paplūdimių, kuriuos pasiekti galima tik vandeniu. Tai – gamtos oazė, kuri jūsų atostogas padarys nepamirštamas.

• Soveratas (Soverato)

Dėl palankios geografinės padėties čia klimatas itin malonus ir švelnus ištisus metus, todėl Soverate labai gerai išplėtota turizmo infrastruktūra. Vasarą, ypač rugpjūtį, šiame mieste vyksta gausybė įvairių švenčių, spektaklių, svarbių kultūros renginių, kaip antai Didžiosios Graikijos kino festivalis, o jaukios kavinės ir restoranai pasiruošę patenkinti bet kokio amžiaus ir pomėgių poilsiautojų poreikius.

• Saracėnų pakrantė

Saracėnų pakrantė (Costa dei Saraceni) – viena iš mažiausiai prijaukintų Jonijos jūros pakrančių, kurios istorija viena iš turtingiausių. daugybės plačių pakrantės kyšulių tyvuliuoja jaukios įlankos, o turtinga Viduržemio jūros augalija, kvapnūs pušynai puikiai tinka ramiam poilsiui. Saracėnų pakrantėje gausu Didžiosios Graikijos civilizacijos liekanų bei viduramžių ir Bizantijos laikų priminimų.

• Achėjų pakrantė

Ši pakrantės dalis pavadinta Achėjų (Costa degli Achei) dėl joje dominavusių Sibario (Sybaris) koloniją įkūrusių graikų. Apie 150km besidriekianti Achėjų pakrantė ir šalia stūksantis įspūdingas Polino kalnynas leidžia mėgautis nuostabiais peizažais.

• Rozeto Kapo Spulikas (Roseto Capo Spulico)

Rozete, kuris Didžiosios Graikijos laikais priklausė Sibariui, buvo auginamos rožės, jų žiedlapiais pripildomi matracai. Šiandien Rozetas, be puikių paplūdimių, garsėja ir viena įspūdingiausių Kalabrijoje akmeninių pilių (Castrum Petrae Roseti) – ši pilis buvo pastatyta, kad gintų Jonijos pakrantę nuo priešų.

• Sibaris (Sibari)

Tai populiariausias Achėjų pakrantės pajūrio kurortas. Smulkaus smėlio paplūdimius kas keletą kilometrų keičia žvirgždas ir akmenukai. Visai ant jūros kranto arba pušynų pavėsyje įsikūrę jaukūs restoranėliai siūlo puikų maistą ir itin draugišką aptarnavimą. Svarbūs ir Sibario ežerai (Laghi di Sibari) – taip vadinama didesnį nei 420 tūkst. m2 plotą užimanti pakrantės zona, kurioje švartuojami net 2 800 laivelių. Aplankyti reikėtų ir Skijavonėją (Schiavonea), ir Rosano Skalą (Rossano Scalo), kuriame yra didelis ir garsus vandens pramogų parkas, istorinis likerio fabrikas „Amarelli“ ir taip pat pavadintas muziejus.

• Nacionaliniai parkai

Gamta Kalabrijai dosni. Atvykę į šį kraštą sau atranda milžiniškus miškus, didžiules plynaukštes ir nuostabaus grožio nacionalinius parkus – Polino (Parco nazionale del Pollino), Silos (Parco nazionale della Sila) ir Aspromontės (Parco nazionale dell’Aspromonte). Daugialypis kraštovaizdis leido plėtoti turizmą ne tik prie pat jūros, bet ir šalies gilumoje. Gamtos mylėtojai Kalabriją gali lankyti ir grožėtis jos vaizdais bei jausti jos dvasią ištisus metus. Kadangi parkai nuo pakrantės nenutolę, saulę galima pasitikti ant kalno viršūnės, o palydėti įmerkus kojas į jūros vandenį. Oras kalnuose vėsesnis, todėl iškyla į juos karštą vasaros dieną yra tikra palaima. Bet nuostabiausia – šie kalnai vis dar laukiniai, neliesti žmogaus.

• Polino parkas

Tai didžiausia Italijoje saugoma teritorija. Polino kalnų masyvo viršūnes didesnę metų dalį dengia sniegas. Milžiniškoje teritorijoje slypi daug paleontologinių stebuklų, kaip antai Romito urvas (Grotta del Romito) ar Merkurijaus slėnis (Valle del Mercure), ir archeologinės aikštelės, atveriančios graikų kolonizacijos laikų duris.
Mėgstantys aukštį keliautojai Polino parke jausis tarsi rojuje. Daugybė geologinių maršrutų, kuriuos remia vietinės sąjungos ir draugijos, kviečia lankytojus pažinti tik šioje vietovėje aptinkamas uolienų formacijas ir gėrėtis kvapą gniaužiančiais vaizdais stebint danguje sklandančius erelius.

• Raganelo slėnis (valle del Raganello)

Tai pati įspūdingiausia ir mažiausiai paliesta Polino parko dalis, esanti prie Bazilikatos sienos. Čia galėsite gėrėtis kelių šimtų metrų aukščio uolų sienomis, giliais tarpekliais, bukų ir ąžuolų giriomis bei stebuklingomis versmėmis, pasigrožėti unikaliu Čivitos kalnų miestelio palikimu ir Ragnanelo tarpekliu – giliausiu tarpekliu visoje Europoje – bei įspūdingu Velnio tiltu (Ponte del Diavolo).

• Silos parkas

Šis parkas – tai ne tik gamta, jame susipynusios istorija, kultūra ir tradicijos. Parkas puikiai tinka iškyloms dviračiais ar arkliais. Arba tiesiog pasinerkite į kerinčią gamtą ir pajuskite malonumą ją fotografuodami ar mirtinoje tyloje stebėdami paukščius. Norisi aktyvumo? Leiskitės baidare srauniomis upėmis arba atsiduokite žiemos sportui (kalnų ir lygumų slidinėjimui).
Žiemą Didžiosios Silos kalnų šlaitai pritraukia daugiausia slidinėtojų visoje Kalabrijoje, o vasarą šioje teritorijoje keliautojai puikiai leidžia laiką vaikščiodami pėsčiomis arba jodinėdami žirgais.
Keliautojus traukia nuostabus žalių miškų apsuptyje įsikūrusio Mankūzo (Villaggio Mancuso) kaimelio medinių namų dekoras. Žiemą dėl patogios geografinės padėties čia apsistoja slidinėti atvykę poilsiautojai. O Račizės (Racise) miestelis keliautojus vilioja kultūros ir gamtos objektais. Jo centre veši kvapiųjų ir gydomųjų žolių botanikos sodas, o pakeliui į Simerino (Simmerino) upės slėnį akį veria gražūs mediniai tiltai, atstatytos nuostabios senovinės trobelės ir medžio anglies degimo krosnys

• Aspromontės parkas

Pačiame Italijos „bato nosies“ gale stūkso Aspromontės kalnai. Dėl unikalios geografinės padėties tą pačią valandą galite ir stovėti kalno viršūnėje, ir gaivintis jūros vandenyje. Aspromontės nacionalinio parko kraštovaizdžiui būdingos tūkstančių metų jūrinės nuosėdos ir aštrios granitinės uolos. Aukščiausios viršūnės iškilusios maždaug į 2 000 m aukštį, o pats parkas primena milžinišką piramidę, apaugusią tankiais bukų, juodųjų pušų, kaštainių ir pilkųjų kėnių miškais. Daugybė archeologinių ir kultūrinių vietų byloja apie turtingą krašto isoriją ir kultūrą.
Ypač žavi Aspromontės kalnuose ant žemesnių kalvų viršūnių įsikūrę pasakiški senieji kalnų miesteliai. Vienas garsiausių – Pentadatilas (Pentadattilo) – beveik apleistas ir nebegyvenamas kalnų miestelis su šalia iškilusiomis penkiomis smiltainio viršūnėmis, panašiomis į penkis rankos pirštus.

• Bova

Bovos (Bova) miestelis įsikūręs itin vaizdingoje vietovėje, iš kurios atsiveria nuostabi panorama. Lankytojus labiausiai vilioja pilies griuvėsiai, gražus senamiestis su puikia katedra, bizantinė Šventosios Dvasios bažnyčia (Chiesa dello Spirito Santo), Meziano rūmai (Palazzo Mesiani) ir Šv. Leono bazilika (Basilica di San Leo).
Džeračė (Gerace) – Viduramžių dvasia alsuojantis miestas yra vienas iš lankomiausių Kalabrijos regiono vietų. Jis priklauso pačių gražiausių nedidelių Italijos miestų klubui. Visi čia apsilankiusieji iškart apsupami jaukia atmosfera ir kerinčiais vaizdais. Juk Džeračė yra daugiau kaip 450 metrų virš jūros lygio. 5 amžiuje įkurtas miestas pakeri ne tik savo gamta, istorija, bet ir architektūra.
 
Itališka virtuvė Kalabrijoje

Kalabrijos maistas, kaip ir pats kraštas, – tobulas žemės ir jūros derinys. Kalabriečiai į daugybę patiekalų deda tai, ką užaugina žemėje ir sužvejoja jūroje. Sūriai, kiauliena (populiariausia), jautiena ir aviena bei daržovės (ypač baklažanai) – tai kalabriečių mėgstamiausi produktai, tačiau pakrančių gyventojai neįsivaizduoja dienos be keptos ar konservuotos kardžuvės, tuno ar menkės. Kaip ir bet kurioje kitoje Italijos vietoje, Kalabrijos virtuvėje neišsiverčiama be makaronų (la pasta) ir picos.

Vis dėlto pagrindinis Kalabrijos virtuvės ingredientas – aitrioji paprika. Ar ilga, ar apvali, raudona, oranžinė, geltona ar žalia, šviežia ar džiovinta, visa ar smulkinta – sunku rasti vietinį patiekalą, kuriame nebūtų aitriosios paprikos.

Nduja – tradicinis šio krato patiekalas, gaminamas iš maltos kiaulienos ir aitriosios paprikos, kuri sudaro apie 30 % viso patiekalo. Nduja negenda netgi be konservantų, ji valgoma ištisus metus, paprastai tepama ant skrudintos duonos, tačiau dažnai naudojama ir užkandėlėms, makaronams, keptų daržovių bei kitiems patiekalams gaminti.
Visiškas kontrastas aštriam aitriosios paprikos skoniui – saldus raudonasis Tropėjos svogūnas, kuris įtrauktas į Saugomų kilmės vietos nuorodų ir saugomų geografinių nuorodų registrą. Šis svogūnas naudojamas ne tik maistui pagardinti, bet ir gydymo tikslais. Apie Kalabrijos produktus ir tradicinius patiekalus būtų galima parašyti knygą. Pirmojo spaudimo alyvuogių aliejus, įvairūs vynai, bergamoto likeriai, citronai ir žolelės, medus ir džemai, rankų darbo makaronai, kurie dar ir šiandien gaminami pagal senuosius receptus, – tai tik keletas skanėstų, kurių turėtumėte paragauti lankydamiesi šiame nuostabiame regione.

Kada geriausia vykti į Kalabriją?

Visus metus! Viduržemio jūros klimatui būdingos trumpos švelnios žiemos, šilti pavasariai ir rudenys ir gana karštos sausos vasaros. Vasariški orai čia prasideda balandį ir tęsiasi iki pat spalio. Karščiausi liepos ir rugpjūčio mėnesiai (vidutinė temperatūra siekia 26–30 °C šilumos), o šalčiausi – gruodžio vasario mėnesiai, kai oras atvėsta iki vidutiniškai 8–17 °C šilumos ir iškrenta didžiausias kritulių kiekis. Žiemą Pietų Italijoje esantys Apeninų kalnai visada padengti sniegu ir juose vyrauja neigiama temperatūra.
Gegužę vandens temperatūra jau siekia apie 20 °C šilumos, rugpjūtį pasiekia maksimalią 27–28 °C temperatūrą ir spalį nukrenta iki malonių 24 °C šilumos.

Kokia yra šalies valiuta?

Šalies valiuta – euras. Kreditinės kortelės priimamos beveik visur. Pinigus keisti geriausia bankuose - jie sūlo palankiausius keitimo kursus ir yra patikimiausi. Siūlytina nesikeisti pinigų pirmame pasitaikiusiame banke, o paėjėti toliau nuo centro, kur valiutos kursas turistams bus žymiai palankesnis. Pinigus taip pat galima išsikeisti daugumoje parduotuvių, viešbučių, stočių bei oro uostų. Italijoje bankai veikia pirmadieniais-penktadieniais nuo 8.35 iki 13.35 bei nuo 15 -16 val. Turistų gausiai lankomose vietose bankai veikia be pertraukų nuo 8.35 iki 16  val. Bankai nedirba savaitgaliais bei per nacionalines šventes.

Kur ir kada valgyti?

Vakarienę italai valgo vėlai, nenustebkite, jei 18 val. vakare restoranus rasite uždarytus – jie dar tik tuoj atsidarys vakarienės metui (apie 20val.). Jeigu picos ir makaronų patiekalai atsibodę, nepamirškite, kad būtent Italijoje juos atrasite iš naujo, pažinsite tikrąjį skonį! Vakarienei galite rinktis picą (nuo 3-5 EUR) arba prašmatnią kelių patiekalų vakarienę restorane, už kurią gali tekti pakloti 120 ar daugiau eurų. Jei nenorite išlaidauti, rinkitės ne ristorante, o trattoria, ar osterie. Kainos čia žemesnės, stilius paprastesnis.

Transportas Kalabrijoje

Žinoma, patogiausia išsinuomoti automobilį (nuoma savaitei kainuos maždaug nuo 150 iki 200 eurų ir keliauti nepriklausomiems nuo autobusų ar traukinių stotelių ir tvarkaraščių. Jauniems vairuotojams (įprastai iki 25 m.) taikomas antkainis. Benzino kaina Italijoje apie 1,8 EUR už litrą.

Miestuose automobilių statymo vietos įprastai pažymėtos skirtingų spalvų linijomis: baltos linijos dažniausiai reiškia, kad automobilį galima statyti nemokamai, geltonomis linijomis žymimos rezervuotos vietos (vietiniams gyventojams, neįgaliesiems, taksi ir t. t.), o mėlynos linijos reiškia, kad už stovėjimą reikia mokėti. Rinkliavos už automobilio statymą priklauso nuo miesto, zonos ir laiko. Dažnose aikštelėse (ir mokamose, ir nemokamose) jus pasitiks draugiški aikštelių „prižiūrėtojai“, kurie įnirtingai mojuodami parodys, kur statyti automobilį. Savaime suprantama už pagalbą šie „prižiūrėtojai“ tikėsis tam tikro atlygio. Įprastai italai jiems duoda vieną eurą. Nepagailėkite monetos ir jūs, nes dažnai pasitaiko, kad supykę „prižiūrėtojai“ už skūpumą keršija subraižydami nesusimokėjusio savininko automobilį.

Geležinkelių tinklas plačiai išraizgęs visą Italiją. Diretto (DIR), Regionale (R) ir Interregionale (IR) yra lėtesni (ir pigesni) ir sustoja kiekvienoje maršruto stotelėje. O tolimų atstumų Intercity (IC) ir Eurostar (ES) traukiniai stoja tik didesniuose miestuose ir yra brangesni. Svarbiausia, nusipirkus bilietą, nepamiršti jo pasižymėti dar prieš įlipant į traukinį (traukinyje komposterių nėra). Tai reikia padaryti viename iš daugybės peronuose įrengtų geltonų aparatų. Net jei ir turėsite įsigiję bilietą, bet jis prieš įlipant nebus pažymėtas, labai tikėtina, kad teks susimokėti baudą.

Autobusų, kaip ir traukinių, bilietai dažnai parduodami savitarnos aparatuose, įvedus laiką ir reikiamas stoteles. Pigiau pirkti į abi puses. Autobuso bilietą galite pažymėti pačiame autobuse. Tačiau pasiruoškite netikėtumams, autobusų tvarkaraščiai kartais žinomi tik vairuotojams.

Kokiai laiko juostai priklauso Italija?

Laikas Italijoje nuo Lietuvos skiriasi viena valanda, todėl atvykus reikėtų  laikrodį atsukti valanda atgal (GMT +1).